Jeff Foster. Tavo laimė – bekraštė…

Tu gali būti šalia jų, gali pasiūlyti jiems savo žemiškumą, savo šaltą protą ir atsargumą, savo ramybę. Tu netgi gali pasidalinti su jais savo keliu, pasiūlyti savo matymą. Bet tu negali panaikinti jų skausmo. Tu negali vietoje jų praeiti jų kelio. Tu negali jiems duoti teisingų atsakymų ar atsakymų, kuriuos jie gali suvokti dabar. Jiems teks surasti savo atsakymus, užduoti savo klausimus, susidraugauti su savo nepasitikėjimu. Jiems teks padaryti savo klaidas, pajausti savo skausmą, išmokti savo pamokas. Jeigu jie iš tikrųjų nori atrasti ramybę, jiems teks pasitikėti savo keliu, atsiskleidžiančiu žingsnis po žingsnio. Tu negali jų išgydyti. Tu negali išsklaidyti jų baimės, pykčio, bejėgiškumo. Tu negali jų išgelbėti…ir tu negali nieko ištaisyti. Jeigu tu per daug iš jų reikalausi, jie gali pamesti savo unikalų kelią. O gali būti, kad tavo kelias – tai ne jų kelias.

Tu nesukūrei jų skausmo. Gali būti, kad tu kažką padarei ar kažko nepadarei, pasakei ar nepasakei, ir taip pajudinai skausmą, kuris jau buvo jų viduje. Bet tu nekūrei jo ir tu dėl to nekaltas, net ir tada, kai jie sako priešingai. Taip, tu gali prisiimti atsakomybę už savo žodžius ir poelgius. Tu gali apgailestauti dėl praeities, bet tu negali ištrinti arba pakeisti to, kas nutiko. Tu negali kontroliuoti ateities. Viskas, ką tu gali – būti su jais čia ir dabar, vienintelėje tavo jėgos vietoje. Tu nesi atsakingas už jų laimę, o jie neatsako už tavo.

Tavo laimė negali ateiti iš išorės. O jeigu taip, tuomet tai – priklausoma, trapi laimė, greitu metu pavirsianti kančia. Tada tu įkliūsi į kaltinimų ir kaltės, apgailestavimų ir priekaištų tinklus. Tavo laimė susijusi su tavo buvimu, su kvėpavimu, kūnu, su žeme. Tavo laimė nėra maža ir jos negali sunaikinti baimė, pyktis ar pati stipriausia gėda. Tavo laimė – ne būsena, ne ateinanti patirtis ir ne jausmas, kurį tau gali duoti kiti. Tavo laimė – bekraštė, viską apimanti, niekuo neapribota tavo Širdies erdvė, kurioje gyvena ir džiaugsmas ir liūdesys, palaima ir ilgesys, pasitikėjimas ir abejonės, vienatvė ir ryšys. Net baimė ir stiprus noras keičia vienas kitą, kaip lietingas ir saulėtas oras, egsistuojantis dangaus skliauto begalybėje.

Tu nieko negali išgelbėti. Ir pats tu negali būti išgelbėtas, jeigu ieškai išsigelbėjimo. Nėra to, kurį reikia gelbėti, pamesti, apginti, to, kurį reikėtų paversti tobulu ar tobulai laimingu. Paleisk visus neįmanomus idealus. Tu esi nuostabus savo netobulumu, savo abejonėmis, net savo nesugebėjimu mylėti. Visos šios tavo dalys – duotybė, visos jos – visumos dalys, ir tu niekada nebuvai mažesnis nei visuma.

Tu kvėpuoji ir žinai, kad esi gyvas. Tu turi teisę būti, jausti tai, ką jauti, galvoti tai, ką galvoji. Tu turi teisę į savo džiaugsmą ir į savo liūdesį. Ir tu turi teisę abejoti. Ir eiti savo keliu. Teisę būti teisiu ir klysti, teisę į šią milžinišką laimę, kurią tu pažinojai, kai buvai mažas. Tu kvėpuoji, tu neatskiriamas nuo gyvybinės jėgos, kuri atgaivina viską, kuri pažįsta save ir aptinka save kievienoje šios nuostabios būties akimirkoje.

Tavasis “AŠ” nepriklauso nuo to, ką kiti galvoja apie tave. Jis susijęs su mėnuliu, su bekrašte kosmoso erdve, su kometomis, krintančiomis į nežinią, su prarastu laiko pojūčiu ir vienatvės meile…ir su neišreiškiamu žodžiais dėkingumu prieš kievieną naują aušrą…