Vasaros saulėgrįža. Švęskime Rasos šventę


Šiemet vasaros saulėgrįža, vidurvasaris, kai Saulė pereis į Vėžio zodiako ženklą, įvyks birželio 20 d. 23:50 val. Lietuvos laiku. Tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikmetis.

Lietuvoje tradicinė baltų vidurvasario šventė yra Rasos, vėliau sutapatintos su Joninėmis.

Rasos šventė nuo seno švenčiama tuomet kai Saulė užkopia į pačią dangaus skliauto viršūnę ir apgobia Pasaulį didžiausiu šviesos Galių srautu, kai visa gyvoji gamta pasiekia aukščiausio suvešėjimo. Tuomet ugnis, vanduo, augalai ir žmogus įgyja didžiausias galias.

Sidabrinė Rasa po kaitrios dienos gaivinanti karščio nuvargintus javus, žoles ir visą augmeniją, prisisunkusi žiedadulkių, taip pat įgauna stebuklingą gydomąją galią…

Rasos šventės augalai pasižymi ypatinga gydomąja galia. Iš šventėje surinktos augalų puokštės galima spėti žmogaus ateitį. Žolių rinkimas tą vakarą vadinamas kupoliavimu, o renkamos žolės vadinamos kupolėmis. Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pina vainikus.

Vainiko reikšmė Rasos šventėje ypatinga. Apskritas, pabaigos neturintis vainikas išreiškia amžinybę ir darną, žmogaus dvasinį tyrumą. Savo pavidalu jis primena Saulę, skleidžiančia šilumą ir gyvybę. Kad surinkti žolynai turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, jie renkami iš devynių laukų, devynių rūšių, tylint.

Šventės vietoje senu papročiu iškeliama lauko žolynais papuošta kartis vadinama “kaupole” arba “kupole”. Kupoliavimu vadintas ir pats šventimas. Įdomu, kad šis vardas aptinkamas jau 1262 m. Ipatijaus metraštyje. Čia Joninių išvakarės vadinamos – koupal’.

Išties vasaros saulėgrįžos dienomis gamta kupina didžiausios gyvasties, gyvybė tartum liejasi per kraštus – kupa. Tad šventės vardas kupolė, reiškiantis “kupėjimą” – vešlių augimą, virimą, bėgimą per kraštus, vešėjimą, kilimą, taikliai išreiškia jos esmę.

Rasos šventės ugnis saugo nuo nelaimių, atneša namams sveikatą, turtą ir santarvę, todėl ji keliama kuo aukščiau, kad apšviestų kuo didesnius laukų plotus. Švenčiama paežerėse, ant aukštesnių kalvų. Tad, ne tik kraunami aukšti laužai, bet ir aukštose kartyse uždegamos beržų tošys, dervos statinės arba stebulės.

Tąnakt ugnies liepsna turi kūniškai ir dvasiškai apvalančią, gydomąją bei gėrį gausinančią galią. Jos skleidžiama šviesa ir šiluma gali įkurti priblėsusiuose mūsų širdžių aukuruose naują skaisčią kūrybos ugnį. Žengdami pro šventais žolynais apipintus Rasos šventės vartus peržengsime ribą, skiriančią mūsų sielas nuo gamtos šventovės.

Trumpiausią vasaros naktį, kai sutemos su aušra susijungs šiauriniame horizonte, mūsų sielose susitiks du pasauliai ir gamtos dvasią bei mūsų sielas skiriančios sienos ištirps. Mūsų protėvių išmintis moko mus gamtoje ir jos virsmuose įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų viduje veikiančias galias, vedančias mus gyvenimo ir likimo keliu, ženklus, kreipiančius į dvasinių vertybių siekius, į gebėjimą susikaupti ir pilnavertiškai veikti kiekviename gyvenimo tarpsnyje. Rasos šventė – tai gamtos ir visatos priminimas mums, kad žmogaus gyvenimas rieda kaip Saulės ratas, patekėdamas krypsta į pakilimą ir pilnatvę, o pasiekęs pilnatvę linksta į nuosmukį… Tai dėsningi žmogaus ir net tautos gyvenimo tarpsniai, kuriems reikia pasiruošti iš anksto ir kurių kiekvienas turi nepakartojamą vertę ir prasmę. Mokančiam skaityti didžiąją gamtos knygą dieviškosios Galios atsiveria ir nušvinta tarsi stebuklingas paparčio žiedas, o tuomet tampa galimi net neįmanomi dalykai.

Jonas Vaiškūnas