Išminties lobynas

Puoškimės magiškais, meilę ir pinigus pritraukiančiais baltiškais papuošalais

Paukštelis-antelė. Tokio tipo panašūs kabučiai – apsauginiai amuletai antelės Lietuvoje buvo nešiojami moterų kaip deivės Laimos simbolis. Kiekviena tauta turi savo kilmės šaknis, tolimus protėvius ir jų kultūros paveldą. Šiandienos Europoje skandinavai sureikšmina savo kilmę iš vikingų, airiai – iš keltų, vokiečiai – iš germanų. Lietuviai ir latviai gali didžiuotis savo protėviais baltais, pabrėždami jų pasaulėjautos atspindžius šiuolaikinėje kultūroje. Pasaulis įdomus tautinių kultūrų skirtumais ir įvairove. Profesorius E.Jovaiša 1509-baltu-menas-archeologija Apie mūsų protėvių baltų materialinį bei dvasinį gyvenimą byloja piliakalnių, senųjų gyvenviečių, o ypač laidojimo paminklų archeologiniai radiniai. Baltiškasis savitumas matomas jau neolito keramikoje, gintaro ir kaulo dirbiniuose. Tačiau itin plačiai baltų meno stilius, labai skirtingas nuo kaimyninių etnosų sukurtųjų, ėmė skleistis senojo geležies amžiaus laikmečiu. Gavęs pradinį impulsą iš romėniškosios kultūros Gintaro keliu pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus, toliau rutuliojosi visai savarankiškai ir originaliai. Gana sparčią raidą sąlygojo ir paprotys kiekvienai kartai pasigaminti naują rinkinį metalo papuošalų. Atsigabenę žaliavų iš vidurio Europos, mūsų protėviai papuošalus liedavo savo piliakalniuose. Kas būdinga baltų menui? Žalvario papuošalai yra stilizuoti, atsisakant realistinio gyvūnų ar augalų vaizdavimo, pakeičiant juos geometriniais bei simboliniais. Šie taikomosios dailės artefaktai – abstrahuota tikrovės recepcija. Pavyzdžiui, dažname papuošale galima įžvelgti saulės ir mėnulio ženklus, tačiau jie panaudoti modeliuojant pasaulį, kuriant erdvės ir laiko struktūras. Pagal dienos šviesulio tekos ir laidos kraštinius azimutus nustatomos pagrindinės metų šventės, sudarant kalendorinės sistemos pagrindą. Tai simbolizuoja ratas, sudalytas į aštuonias dalis. Nakties šviesulio fazių kaitą fiksuojant išskiriamos savaitės ir mėnesiai. Tai papuošale gali būti išreikšta mėnulinių pakabučių skaičiumi. Lyginant su kaimyninėmis kultūromis, stebina aukštas abstrakcijos lygis. Tad galima tarti, kad jau ankstyvajai baltų kultūrai būdingas polinkis į simbolizmą. Tai baltiškąjį meną artina prie moderniojo. Įdomu, kad šis bruožas per tūkstantmečius išliko ir tradiciniame liaudies mene. Medinių buities daiktų dekoro ornamentuose, audinių raštuose, velykiniuose margučiuose nesunku įžvelgti pasaulio („tai, kas po saule“) modeliavimą, susiejantį laiką su erdve. Toks kultūros bruožų tęstinumas – tikrai retas, sąlygotas žemdirbiškos gyvensenos pastovumo. Santūri šiaurietiška baltų kultūra siekė paprastos, raminančios sielą pasaulio harmonijos. Grožis baltams gyvavo simetrijoje, kurios meistrai laikėsi ne tik kurdami atskirą papuošalą, bet ir komponuodami juos ant drabužių. Beje, papuošalai turėjo ir praktinę paskirtį; tai neatskiriama kostiumo dalis – prilaikydavo skraistę, viršutinio rūbo rankogalius ar apykaklę. Todėl ir laidojama būdavo su visu jų rinkiniu. Baltai papuošalus liedavo iš žalvario ir bronzos, kartais sidabro arba padengdavo alavo sluoksneliu. Tai ramių ir šiltų spalvų metalai. Iš skandinavų baltai pasiskolino ir meistriškai išplėtojo dirbinių puošybą vadinamaisiais štempeliais – raštas buvo tiesiog įmušamas metalo plokštelėje kalteliu iš vidinės papuošalo pusės. Kartu su šia technika atėjo ir ornamentas iš stilizuotų žvaigždelių, kurio įvairiausi pavidalai aptinkami ant baltiškų papuošalų. Senovės baltų auksakaliai buvo vieni pirmųjų, panaudoję metalo emaliavimo techniką. Spalvotu emaliu baltai puošė žiedus, ažūrines seges, apyrankes ir kitus dirbinius. Baltų mene žmogaus atvaizdų pasitaiko labai retai. Ažūro papuošaluose žmogaus figūra pavirsta ornamentu; kartais vaizduojama tik galva su antakių linkiu ir nosimi. Net sunku įžiūrėti… Kur kas dažniau vaizduojami gyvūnai. Archeologai randa segių su žalčio ar žirgo galvos motyvais. Bėgant amžiams šie atvaizdai ima abstraktėti; galiausiai gyvūno galvutę galima atpažinti tik iš dviejų vos pastebimų duobučių, reiškiančių akis. O ausis galėjęs reikšti tridalis papuošalo užbaigos padalijimas jau tampa panašus į lelijos žiedą. Iš susipynusių žalčių – mitiškai sureikšmintų gyvių – susidėsto baltiškos svastikos ženklas, pasitaikantis segių formose. Toks ženklas simbolizuoja judesį, gal net dangaus skliauto sukimasį. Žalčio įvaizdį dažnai turi ir žiedai. Jie keliskart apsiviję pirštą, o vijų paviršius puoštas įrantėlėmis, primenančiomis žvynelius. Tai labai dažna įkapė, vienas populiariausių juvelyrinių dirbinių. Žiedas nurodo žmogaus socialinę padėtį visuomenėje, jo priklausymą kokiai nors grupei. Nešioti žaltį ant savo piršto reiškė įgyti jo apsaugą nuo visokių pavojų. Išskirtinai įdomūs yra ir žiedai su kryžme; jie...

Smilkalai. Ką turime savo, nuo seno naudota protėvių?

Smilkalų tema kaip niekad aktuali šiandien, kai mūsų rinka užversta įvairiomis importinėmis smilkstančiomis lazdelėmis. Tai pramoniniu būdu gaminami produktai dažniausiai susidedantys iš bambuko skiedrelės, lazdelės ir anglies pagrindo prisotinto aliejų (neretai sintetinių). Taigi, ką turime savo, nuo seno naudota protėvių? Pats žodis smilkyti, „dūmyti“ – nurodo kad tai smilkstantys vaistingi augalai. Smilksta toli gražu ne visi augalai, kurių didžiąją dalį sudaro sumedėję augalai ar kvapni kieta mediena bei dervos (gintaras, kadagio mediena, pelynas, jonažolė, ajero šaknis). Nepamirškime, kad lietuviui artimesni sodrūs, gilūs, kvepiantys gimtais laukais ir kloniais kvapai. Juolab, kad protėvių žiūrėta giliai – išgryninti tuos augalus, kurie nuo seno naudojami prieš įvairias ligas bei maro bei infekcinių ligų atvejus. Nuo seno laikyta, kad smilkomi augalai pasižymėjo itin retomis savybėmis, dar vadinti „nemariaisiais“. Etimologiniu požiūriu dūmas yra ugnies ir vandens sąvarta. Smilkoma ant žarijų, ugniai perėjus visas gimimo fazes – karšta, sodri energija persikeičia į kvapnų dūmą, kuris subtiliai skleidžiasi (tuo ryškiai skirdamasis nuo sintetinių kvapų) ir tarytum perkeičia erdvės kokybę. Pelyno kvapas išsilaiko iki 36 val., kadagio iki 12 val. Galima smilkyti patį augalą susmulkinus ir sudėjus ant žalvarinės lėkštutės. Kūnui apsmilkyti pakanka 2-4 minučių. Smilkalai naudojami prie gripų epidemijų, peršalimo atvejais, streso atveju, diegiant pilvą. Žaliava smilkalam renkama vasaros mėnesiais, o rugpjūčio gale ir rugsėji daromi smilkalai. Pelynas Pelynas (lot. Artemisia absinthium). Senovėje sakydavo, kad kiečio (pelyno) kartumas kilęs nuo žmonių kančių. Pelynai stebėtinai gerai išsilaiko po žiemos – apatinė stiebų dalis sumedėja ir peržiemoja po sniegu. Augalai mėgsta priesmėlį, vandeniui laidų dirvožemį. Stiprus kvapas atbaido vabzdžius – džiovintų šakelių dėdavo į skrynias saugodamiesi nuo kandžių. Smilkant augalas naudojamas nuo pasiutligės, geltos, dantų skorbuto, pilvo dieglių, karščiavimo, karpų nubovėjimo, plaučligę. Augalas smilkomas neilgai, kelias minutes. Jonažolė Jonažolė (lot. Hypericum perforatum) – daugiametis augalas, įprastai Pamario krašte užauga 30-80 cm aukščio. Žydėjimas nuo birželio iki rugpjūčio, esant lietingai vasarai iki rugsėjo pirmos pusės. Stiebas šakotas, su dviem išilginėmis briaunomis. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje saulėtu būdu. Vaistinė žaliava skinama 15-30 ilgio žydėjimo pradžioje. Smilkomos jonažolės savybės: senovėje susmulkinę vaistažolę berdavo ant žarijų – taip smilkė trobą, saugant nuo infekcinių ligų. Naudota maro, džiovos atvejais. Kartu su kerpe smilkoma – gydė šunvotes, reumatą, kaulų lūžius. Kadagys Kadagių uogos priskiriamos prie tradicinių smilkalų. Apskritai tai – seniausiai smilkomi augalai. Jie naudojame daugelyje įvairių kultūrų. Nuo seno yra tikima, kad kadagių smilkalai iš aplinkos išvaro blogą energiją ir apsupa žvalinančia apsaugine galia. Paprastasis kadagys (lot. Juniperus communis) – kiparisinių (Cupressaceae) šeimos plikasėklis augalas. Daugiametis, visada žaliuojantis dvinamis, rečiau vienanamis, 3-4 (15) m aukščio krūmas arba rečiau kaip medis. Paplitęs visoje Lietuvoje. Auga pušyno trakte, dirvonuose bei žvyrynuose, kartais šis augalas aptinkamas durpynuose bei mišriuose miškuose. Kadagio preparatai skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, palengvina atsikosėjimą bei pagerina virškinimą. Sergantiems reumatu bei podagra patariama kadagio eteriniu aliejumi trinti skaudamas vietas. Padeda esant cistitui, reumatizmui. Kedras Šiltas, sodrus kedrų aromatas puikiai nuramina. Jis padeda sukaupti stiprybę ir pasitikėti savimi, ypač tuo metu, kai vienas gyvenimo etapas baigiasi ir prasideda naujas, taip pat patyrus netikėtą, skaudų įvykį ar išsiskyrimą. Be to, vasarą jis puikiai nubaido vabzdžius. Bičių pikis Pikį suneša bitės – tai medžių pumpurų išskiriami sakai. Sumaišytas su vašku ir bičių seilėmis pikis virsta tiršta mase, kuria šios darbštuolės klijuoja avilio plyšius. Pikis dezinfekuoja ir stabdo visus irimo procesus. Egipto faraonai ne tik būdavo balzamuojami pikiu, bet ir gyvi liepdavo naudoti jį daugelyje sričių kaip labai veiksmingą vaistą. Šiuo metu gydomoji pikio galia šiek tiek nuėjo užmarštin. Kaip smilkalai pikis, taip pat, atrodo, prarado kažkada turėtą populiarumą. Jei nerandate bičių pikio parduotuvėse, pasiteiraukite turguje. Smilkomas pikis skleidžia šiltą, sodrų ir šiek tiek medumi dvelkiantį aromatą. Žinoma, jis yra pirmasis smilkalų krepšelyje, jei užpuola peršalimo ligos....

Baltiški – lietuviški ženklai, simboliai

Pagal L.Straižį ir L.Klimką Lietuvių liaudies meno geometrinės ornamentikos pavyzdžiai. Neolito (prieš m.e. 4.000 metų) keramikos ornamentų pavyzdžiai. Detaliau apie šiuos ženklus skyrelyje Senoji Dailė. Informacija iš P.Galaunės knygos. Deivės Laimos simbolis medelis. Vandens deivės Maros ženklai. Pasaulio medis. Žalčiai. Svastika. Kryžiaus pavidalo dinamiškas Saulės, Perkūno, ugnies, jėgos, judesio ženklas. Senovės Rytuose – derlingumo, saulės ir žaibo simbolis. Geležies amžiuje svastika buvo aukščiausios valdžios simbolis. Jis randamas beveik visose senose kultūrose. Svastikos motyvai būdingi lietuvių ir latvių ornamentikai. Baltai juos dar siejo su laime, šviesa ir gėriu. Svastika yra dviejų rūšių: su judesiu į dešinę ir į kairę. Pasitaiko su kampuotomis ir lenktomis alkūnėmis bei pusinės (pvz., tautinėje juostoje). Mūsų svastika žr....

Mūsų Praeities Beieškant

Mūsų Praeities Beieškant – laida (41 dalys) apie senuosius mūsų protėvių pėdsakus žmonijos istorijoje. Kokią vietą žemėje mes buvome užėmę, kaip mūsų senbūvystė matosi mokslinėje medžiagoje, kultūriniame pavelde, t.y. mitologijoje, dainuojamojoje tautosakoje? Laidos vedėjas ir organizatorius – Lietuvos istorijos ir etnografijos knygyno savininkas ir vadovas, taip pat Česlovo Gedgaudo fondo įkūrejas ir vadovas Leopoldas Krušinskas. Laida rodyta per Kauno “Init” televiziją. Apie tai, kaip metus skaičiavo mūsų protėviai, kaip jų eigą rikiavo kalendoriuje, Rūnų kalendoriaus magiškieji...

Lietuviškas (baltiškas) Zodiakas

Dailininkė Dalia Stalauskienė Ilgą laiką apie galimą lietuvišką Zodiaką nieko nežinota. Zodiakas kaip astronominių žinių sistema turėjo būti būdingas tik to meto aukštesniam išsimokslinusiam visuomenės sluoksniui. Todėl buvo maža vilties ką nors tikra išsiaiškinti, juk sunaikintas senosios religijos dvasininkų luomas nebūtin nusinešė ir savo puoselėtas žinias bei patirtį. Tikėtina, kad klasikinis Zodiakas valdovų dvare turėjo būti žinomas jau prieš įvedant krikščionybę XIII a., o gal ir gerokai anksčiau. Iki šiol apie tai galėtume tik spėlioti, jeigu laimingo atsitiktinumo dėka iki mūsų laikų nebūtų išlikęs pagoniškas apeiginis kaušas su 12 originaliais Zodiako ženklų atvaizdais. Šis kaušas atsitiktinai buvo atrastas po Antrojo pasaulinio karo vienos Gardino bažnyčios rūsyje, tarp ten sumesto seno bažnytinio inventoriaus. Iš kitų muziejuose esančių kaušų jis išsiskyrė savo įspūdingu dydžiu. Ant šio kaušo pavaizduota 12 senovinių piešinių. Piešiniai buvo atrasti nuo kaušo nugramdžius spalvotais dažais nutapytus krikščioniškųjų šventųjų paveikslus. Pavyko įrodyti, kad tai – ne šiaip sau kalendoriniai ženklai, o Zodiakas. Etnoastronomas Jonas Vaiškūnas su zodiakiniu kaušu. Skaitant pagal laikrodžio rodyklę nuo kaušo rankenos vaizduojamos dvi beveik stačiu kampu susieinančios linijos. Viršutinė linija baigiasi išplatėjimu, primenančiu strėlės antgalį (sunkiai įžiūrimas ženklas) –„Žuvys“. Figūra panaši į gauruotą išnarą – avikailis – „Avinas“. Raitelis –„Tauras“. Du besikaunantys kariai – „Dvyniai“. Paukštis panašus į povą, atsigręžęs į kairę – „Vėžys“. Paukštis panašus į povą, atsigręžęs į dešinę –„Liūtas“. Gervė – „Mergelė“. Dvi Saulės, viena apatiniame su svastikiškai užlenktais į dešinę spinduliais, kita su tiesiais spinduliais – „Svarstyklės“. Elnias su elniuku – „Skorpionas“. Ietininkas – „Šaulys“. Ožys – „Ožiaragis“. Žirgas – „Vandenis“. Iš visko sprendžiant, ši ženklų sistema sudaro savitą Zodiaką, galėjusį susiformuoti Viduržemio jūros ir vietinės baltiškos tradicijos sandūroje. Viduržemio tautų – graikų, romėnų kultūrose naudojama Zodiako sistema, patekusi į savitos vietinės baltiškos kultūros terpę, galėjo būti perimta ir pritaikyta prie vietinių mitinių vaizdinių. Pats toks pritaikymas rodo buvus gana stiprią vietinę dangaus šviesulių mitologiją. (Ištrauka iš žurnalistės Monikos Virvičiūtės-Rybelienės pokalbio su etnoastronomu Jonu Vaiškūnu) Straipsniai: Baltų religija, lietuviškas Zodiakas ir šiuolaikinio žmogaus tapatybė Lietuviškas Zodiakas – civilizuotumo įrodymas? Skaitant dangaus ženklus (audio)...

…

...

Puoškimės magiškais, meilę ir pinigus pritraukiančiais baltiškais papuošalais

Smilkalai. Ką turime savo, nuo seno naudota protėvių?

Baltiški – lietuviški ženklai, simboliai

Mūsų Praeities Beieškant

Lietuviškas (baltiškas) Zodiakas

…

Įrašų temos